2014 m. liepos 14 d., pirmadienis

FIBA Pasaulio Taurės turas Palangoje (nuotraukos)

Šį savaitgalį Palangoje, pradedant penktadieniu ir baigiant sekmadieniu, vyko Pasaulio Taurės turas, keliaujantis po Europos miestus artėjant pasaulio krepšinio čempionatui Ispanijoje. Toks įvykis į Palangą užklydo pirmą, ir tikėkimės, ne paskutinį kartą. Jo metu šio Lietuvos kurorto centre įsikūrė specialus sunkvežimis, kurio viduje buvo galima išvysti įvairių, su praėjusiais pasaulio čempionatais susijusių eksponatų, o taip pat ir Pasaulio Taurę, kuri irgi buvo ten eksponuojama. Taip pat vaizdo negadino išklota danga ir pastatytas krepšys, tačiau apie viską iš pradžių.

 Kadangi man, vienam iš šio blogo rašytojų, nusišypsojo laimė gyventi Palangoje ir iš arti pamatyti bei pajusti visą su šiuo renginiu vykusį sujudimą, pagalvojau, kad galėčiau viską daugiau ar mažiau informatyviai aprašyti ir kartu atgaivinti šį blogą, kuris yra jau šiek tiek apleistas. Taigi, toliau galėsite rasti mano įspūdžius iš šio FIBA Pasaulio Taurės turo.




Penktadienis, liepos 11 d.


Iki renginio pradžios, kuri buvo numatyta 18:30 likus dar nemažai laiko, maždaug apie 15:30, nusprendžiau nelaukti iki vakaro ir nueiti apsižiūrėti. Pirmas dalykas, kuris krito į akis- pripūstas krepšinio kamuolys pievelėje prieš centrinę aikštę, kur ir turėjo vykti veiksmas. Tada aikštelėje jau buvo nemažai žmonių, daugiausiai paauglių ir vaikų, mėtančių į krepšį, aplink aikštelę buvo pastatytos mini tribūnos iš dviejų eilių, kurios dar nebuvo užpildytos, grojo muzika, kuria rūpinosi didžėjai iš ''Radiocentro'', įsikūrę ant sunkvežimio stogo.

Įėjus į sunkvežimį, kuriame buvo laikomi įvairūs su krepšiniu susiję daiktai ir vyko kitos pramogos, tiesiai prieš akis ant sienos buvo galima išvysti didelę Marco Gasolio nuotrauką, einant į kairę rikiavosi tokie pat Tony Parkerio, Luiso Scola, Gorano Dragičiaus ir Kevino Duranto atvaizdai, tarp jų pasijutau šiek tiek per mažas.. Einant toliau, visi galėjo pamatyti žaidėjų batų antspaudus ant žemės, į kuriuos galėjai įstatyti koją, Dikembe Mutombo sportbatį, kamuolį su delno kontūrais, ir natūralaus dydžio kartoninius nuotraukų maketus su ertmėmis veidams. Dar atokiau kabėjo didelis televizorius, kuriame buvo pristatinėjamos artėjančio čempionato grupės ir komandos, Lietuvos pristatyme beveik visuose žaidimo epizoduose figūravo ne kas kitas, o Linas Kleiza, kurio šiais metais rinktinėje nematysime, kad ir kaip būtų gaila... Viduryje stovėjo vitrinos su įvairiais eksponatais iš ankstesnių pasaulio čempionatų, tokiais kaip Ibrahimo Kutluay ir keleto kitų krepšininkų pasirašytas kamuolys, Ispanijos, Graikijos ir kitų rinktinių marškinėliai, medinis krepšys su dugnu, kurį, vos atsiradus šiam sportui, naudojo vietoje dabartinio lanko ir t.t. Į vitrinas buvo įmontuoti nedideli ekranėliai, kuriuose buvo rodomi istoriniai momentai. O kitoje pusėje išvydau praėjusių čempionatų medalius ir be abejo, pačią Pasaulio taurę, dėl kurios kovos ir mūsų šalies rinktinė. Prie jos buvo galima nusifotografuoti su specialiu, tam skirtu įrenginiu, pastatytu prieš taurę.

Pavaikščiojus vilkike ir grįžus atgal prie aikštelės, į ją ėmė rinktis hip-hopo šokėjai iš Vilniaus bei apšilinėdami ėmė ruoštis pasirodymams. Netrukus vedėjui paprašius ir žmonėms, mėčiusiems į krepšį, palikus erdvę, šokėjai sušoko keletą šokių ir taip pasidarė generalinę repeticiją. Šiek tiek pažiūrėjęs, nužingsniavau prie palapinių, šalia jų vyko kažkas panašaus į loteriją, ją rengė rėmėjai. Buvo galima nusifotografuoti ir po to, gavus kortelę, bandyti sukti laimės ratą. Laukiančiųjų buvo gana daug, bet įjungęs kantrybės režimą šiaip taip sulaukiau savo eilės ir pavyko laimėti indelį ledų, kurie grįžtant namo net ir valgant spėjo ištirpti.

Šiek tiek po 18:30 prasidėjo oficialus atidarymas, tačiau nebuvo jokių valdžios atstovų sveikinimo kalbų, be kurių šventės paprastai neapseina. Tai, manau, buvo tik privalumas. Visus pasveikino renginio vedėjas ir paskelbė pradžią, žmonių aplinkui prisirinko akimirksniu. Kaip jau rašiau pradžioje, vyko įvairūs žaidimai ir konkursai prie krepšio, o per pertraukas šoko šokėjai. Žaidimų buvo visokių, nuo tritaškių, baudų metimų, kamuolio varinėjimosi tarp stovelių, iki metimų užrištomis akimis. Kai kurių konkursų metu vedėjui pasakius, kad reikia penkių dalyvių, jų į aikštelę supuldavo bent 20 ir atsirinkti būdavo papildomas vargas.

 Metimų užrištomis akimis konkurso, kuriame dalyvavo ir šokėjų vadovas Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas, metu ant akių užrišus šaliką su Lietuvos trispalvės spalvomis, keturiems dalyviams reikėjo įmesti stovint arti krepšio. Stebėtina, bet visi dalyviai sugebėjo pataikyti ir dovanų gavo tuos pačius šalikus, kurie buvo užmaukšlinti ant akių. Kilo įtarimas, kad per tą medžiagą, iš kurios buvo pagaminti šalikai, kuo puikiausiai matėsi visas vaizdas, nors dalyviai tvirtino kad taip nėra... Po šio konkurso žvilgtelėjau kiek valandų ir nustebau, nes laikas prabėgo labai greitai- buvo apie 20:30. Vedantysis pasakė, kad konkursai baigti ir dabar gros didžėjai, tačiau vien tik klausytis man nebuvo labai įdomu, todėl pakilęs nuėjau namo. Tuo ir baigėsi pirmoji diena.


Šeštadienis, liepos 12 d.


Šį šeštadienį vėl apsilankiau miesto centre, kur vyko šis Pasaulio Taurės turas. Žmonių mėtančių į krepšį vėl buvo nemažai, kai kuriuos atpažinau dar iš penktadienio.Vaikščiodamas aplink, tarp bemėtančiųjų pastebėjau invalido vežimėlyje besėdintį vaikinuką, kuris nesijautė kaip nors atskirtas nuo kitų dėl savo negalios. Tai tik įrodo, kad krepšinyje, kaip ir bet kuriame kitame sporte ar sportinėje veikloje, yra vietos visiems, kad ir kokie skirtingi jie būtų...

Vis laukiau Lietuvos rinktinės atvykimo, tikėdamasis kad jis bus šiandien, tačiau sužinojau kad rinktinės vizitas yra planuojamas paskutinę renginio dieną- sekmadienį. Tiesa, tikslus laikas pasakytas taip ir nebuvo, tai vienas iš trūkumų, apie kuriuos parašysiu vėliau. Kadangi aikštelėje vyko maždaug tas pats, kas ir vakar, nesimatė nieko naujo, nusprendžiau kad protingiau būtų palaukti iki rytojaus ir patraukiau namo.


Sekmadienis, liepos 13 d.


14:00 išėjau iš namų, tikėdamasis kad nebūsiu pavėlavęs, ir nuėjau į centrą. Pasirodo, man pasisekė, nuojauta neapgavo ir atėjau pačiu laiku, nes vedėjas pranešė, jog rinktinė jau atvyksta ir atvažiuos po kelių minučių. Ji atvyko autobusu, kuris sustojo prie šaligatvio ir beveik visi nuskubėjo link jo, norėdami pamatyti krepšininkus.

Vienas po kito jie, tarp jų ir treneris, pamažu paliko autobusą, ir nuėjo link eksponatų sunkvežimio, kuriame pabuvę užlipo į viršų. Ten Mantas Kalnietis, kaip naujai išrinktas kapitonas, atsakė į porą klausimų ir visi rinktinės nariai, pamojavę žiūrovams, nuskubėjo žemyn. Paskui žiūrovai išsirikiavo ir padarė garbės koridorių iki pat autobuso durų, link kurių žaidėjai neskubėdami nuėjo, o kai kurie, kaip Kuzminskas, nubėgo ristele. Daugiausiai dėmesio sulaukė broliai Lavrinovičiai, dar spėję brūkštelėti kelis autografus ir nusifotografuoti.

Rinktinei išvykus, pradėjo gana stipriai lynoti ir nusprendęs, kad jau pamačiau viską kas įmanoma, nuėjau namų pusėn.


Taigi, įspūdis apie šį renginį, nepaisant kelių trūkumų, išliko gana geras. Visoje atmosferoje, kuri vyravo turo metu, jautėsi kad tai kažkas, ko mūsų pajūrio kurortas iki tol dar nebuvo matęs. Tiesa, akis badė ir kai kurie trūkumai. Nusifotografavus prie taurės su tam skirtu įrenginiu, mažame ekrane reikėjo įvesti savo elektroninio pašto adresą, į kurį turėjo būti atsiunčiamas laiškas su nuotrauka, bet vėliau tikrindamasis pašto dėžutę jokio laiško negavau, nors esu tikras kad savo adresą įvedžiau teisingai. O didžiausias iš jų- renginio programos nebuvimas. Jokių informacinių lankstinukų apie renginį, skelbimų su surašytomis valandomis kas kada vyksta ir panašių dalykų, kurie yra įprasti kitais atvejais, todėl paskutinę dieną ėjau ten nežinodamas kada bus rinktinės pasirodymas ir gerai, kad atėjau tinkamu laiku.

 

Nuotraukos iš FIBA Pasaulio Taurės turo Palangoje:




















Komentarų nėra:

Rašyti komentarą